Titulinis Istorija Archyvas Paslaugos Kontaktai English
 
  Savivaldybių žinios
Kaštonų g. 4,
LT-01107 Vilnius,
Tel.: (8-5) 262 08 47
Faks. (8-5) 262 20 83
el.p.info@savzinios.lt

 

"Savivaldybių žinios" - vienintelis Lietuvoje leidinys apie savivaldą, pasiekiantis atokiausius šalies kampelius nuo mažiausios seniūnijos iki Seimo.

Archyvas

Nr. 17 (650), 2013-06-06
AERODROMŲ NETRŪKSTA. GAL TEN IR PINIGAI UŽKASTI?

Atgal
Versija spausdinti
Komentarai (0)

Arūnas BRAZAUSKAS

2013-ieji – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą paminėjimo metai. Šio žygio 80-metis teikia gerą progą aptarti aviacijos ir aerodromų būklę šalyje.

Lietuvoje yra keturi tarptautiniai aerodromai, kurie prižiūrimi, jų infrastruktūra palaikoma, nes, kaip sakoma, nėra kitos išeities – objektai arba turi veikti, arba juos reikia uždaryti. Greta jų veikia, sunkiai veikia, kartais ir neveikia dar 27 aerodromai.

Juos verta išvardyti vien pažintiniais tikslais –  ir dar dėl to, kad visi aerodromai įsikūrę gražiose vietose šalia lankytinų miestų ir miestelių, upių ir ežerų. Seniausias aerodromas yra Kauno širdyje – Aleksote. Jis pavadintas S. Dariaus ir S. Girėno vardu, 2015 m. švęs 100 metų sukaktį. Su šiuo aerodromu susijusi šlovinga Lietuvos karinės ir sportinės aviacijos istorija. Kiti aerodromai: Kartenos, Šilutės, Klaipėdos, Akmenės, Telšių, Tauragės, Valenčiūnų, J. Kumpikevičiaus, Šeduvos, Rojūnų, Įstros, Panevėžio, Pociūnų, Barysių, Kauno gamyklos, Biržų, Utenos, Zarasų, Molėtų, Ignalinos, Alytaus, Druskininkų, Sasnavos, Paluknio, Rūdiškių, Kyviškių, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Aviacijos rinktinės.

2013-ieji, S. Dariaus ir S. Girėno minėjimo metai, ypač svarbūs Šilalės savivaldybei. Birželio 7 d. Vytogaloje, S. Girėno gimtinėje, Šilalės rajono skautai renginiu „Skrydis į nemirtingumą“ paminės didvyrį žemietį.

Neseniai žurnalas „Aviacijos pasaulis“ Vilniuje pakvietė prie apskritojo stalo pasvarstyti apie Lietuvos aerodromų problemas, kartu ir apie sportinės aviacijos ateitį. Šnekėjosi 35 dalyviai – aerodromų savininkai ir naudotojai, Aviacijos įstatymo vykdymo ir priežiūros, oro eismo paslaugų institucijų atstovai.

Iš trijų aviacijos sričių – didžiosios aviacijos (oro uostai ir jų ištekliai, skirti reguliariems skrydžiams organizuoti), sportinės aviacijos ir mažosios aviacijos (nereguliarūs komerciniai ir nekomerciniai skrydžiai) – labiausiai nuskriausta trečioji.

Valdžia daugiausia dėmesio skiria didžiajai aviacijai, ja rūpinasi Susisiekimo ministerija. Sportinės aviacijos reikalus sprendžia Kūno kultūros ir sporto departamentas. O mažoji aviacija yra įvairių institucijų šešėlyje.

Turto valdymo sritis dar margesnė ir labiau supainiota. Apie šalies aerodromų plėtros strategiją nieko negirdėti, tad nenuostabu, kad aviatoriai nori keisti padėtį.

Kažkokių iniciatyvų ėmėsi ir valdžia. 2012 m. liepos 12–spalio 26 dienomis veikė LR Ministro Pirmininko potvarkiu sudaryta darbo grupė dėl mažųjų aerodromų statusą, plėtrą, valdymą ir naudojimą reglamentuojančių teisės aktų parengimo. Darbo grupės rezultatas – klausimai buvo susisteminti, tačiau iki sprendimų dar toli, o išvadose parašyta, kad reikalinga kita, aukštesnio lygio darbo grupė, valdanti politinių sprendimų svertus. Kol kas ta nauja darbo grupė nesudaryta. Vaizdžiai kalbant, valdininkai atliko biurokratinio pilotažo kilpą. Tačiau sistema tokia, kad valstybės institucijų tarnautojams negresia nei mirtinas suktukas, nei smūgis į žemę. Tokie nemalonūs dalykai jau veikiau ištiks visą mažosios aviacijos sritį.

Lietuvos aeroklubo prezidentas Jonas Mažintas apibendrindamas diskusiją sakė, kad per nepriklausomybės laikotarpį aerodromų turtas ėjo iš rankų į rankas, nebuvo tikro šeimininko. Jo nuomone, pirmiausia reikėtų spręsti turto klausimus, paskui parengti ir patvirtinti mažųjų aerodromų vystymo strategiją. „Aviacija reikalinga šaliai, žmonės nori skraidyti“, – sakė J. Mažintas.

1940 m. Lietuvos aeroklubas turėjo 146 darbuotojus, sovietmečiu DOSAAF sistemoje dirbo 400 etatinių darbuotojų. Dabartinės aeroklubo pajėgos – tik 2,5 etato. Per 23 metus aviacijos sportininkų sumažėjo beveik keturis kartus. Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo skiriamos lėšos aviacijos sportui tik 30 proc. kompensuoja pasaulio ir Europos čempionatuose dalyvaujančių rinktinių išlaidų, likusią sumą sumoka patys sportininkai. Aerodromai – sporto bazės – išlaikomi entuziastų dėka. „Nepamirškime, kad aerodromuose vykdoma aviacinė veikla reikalauja ir tvarkingai rengti dokumentaciją, ir gerinti aerodromo infrastruktūrą, ir užtikrinti skrydžių saugą. Ar gali tokią naštą patempti vien visuomenininkai?“ – svarstė Lietuvos aeroklubo prezidentas Jonas Mažintas.

Diskusijos dalyviai nutarė kreiptis į Vyriausybę, Lietuvos savivaldybių asociaciją, ministerijas – įvardyti problemas, siūlyti jų sprendimo būdus.

Valdžios institucijos ar savivaldybės šiuo metu gali prisidėti minimaliai. Ar bent dalis iš 27 šalies aerodromų galėtų būti dar labiau susieti su turizmu? Pavyzdžiui, užsisako šeima kambarį ar namelį kaimo turizmo sodyboje. Ir jiems siūloma papildoma pramoga – skrydis į kitą kaimo sodybą, kur galima pernakvoti, arba tiesiog pasiskraidymas. Verslas negali būti nepelningas – panašios idėjos turi būti pagrįstos skaičiavimais. Gal galima savivaldybių ir privataus verslo kooperacija? Tarkime, lakūnai skraidina, o savivaldybės palaiko infrastruktūrą.

Sakoma, kad gerais norais ir pragaras grįstas, tačiau nestandartinių idėjų ir skaičiuoklio kombinacija kai ką galėtų pakelti į dangų – nekalbant apie padidėjusias pajamas.

Komentarai (0)   Į viršų   Atgal
Parašykite savo nuomonę:
Vardas: El. paštas:
CAPTCHA Image
Įveskite aukščiau matomus skaičius:
 

  Visos teisės saugomos © 2012 Savivaldybių žinios