Titulinis Istorija Archyvas Paslaugos Kontaktai English
 
  Savivaldybių žinios
Kaštonų g. 4,
LT-01107 Vilnius,
Tel.: (8-5) 262 08 47
Faks. (8-5) 262 20 83
el.p.info@savzinios.lt

 

"Savivaldybių žinios" - vienintelis Lietuvoje leidinys apie savivaldą, pasiekiantis atokiausius šalies kampelius nuo mažiausios seniūnijos iki Seimo.

Archyvas

Nr. 32 (665), 2013-11-14
Teritorijų planavimas: iššūkiai nėra nepakeliami

Atgal
Versija spausdinti
Komentarai (0)

Jurgis Ambrazas

Apie naująjį Teritorijų planavimo įstatymą, kuris įsigalios nuo kitų metų pradžios, „Savivaldybių žinios“ kalbina projektavimo įstaigos „UAB Sweco Lietuva“ vyriausiąjį architektą urbanistą Mindaugą Pakalnį.

Teritorijų planavimas kai kam atrodo aiški, suprantama sąvoka. Ar tas tariamas paprastumas nėra klaidinantis?

Teritorijų planavimą daugelis supranta kaip teritorijų „nudažymą“ žemėlapyje, taip nustatant žemės naudojimo ir užstatymo galimybes. Kai kas dar iškelia papildomą užduotį – reikės įveikti „nieko nenorinčios“ visuomenės pasipriešinimą. Iš tiesų teritorijų planavimas turėtų būti bendruomenės susitarimo forma, kaip konkretus miestas, miestelis, kvartalas ar sklypas vystysis artimiausius 10, 20 ar net visą 100 metų. Nuo šio susitarimo stabilumo tiesiogiai priklauso ir investicijų į tą miestą ar jo dalį dydis. Kas norės investuoti į nestabilią aplinką, kur neaiškūs kaimyno ar miesto valdžios ketinimai?

Jūs nušvietėte pageidaujamą požiūrį į teritorijų planavimą. Kokios praktikos laikomasi iki šiol?

Pagrindinė senosios teritorijų planavimo sistemos problema buvo ta, kad rengti teritorijų planavimo dokumentus buvo reikalaujama ne tik tada, kai to tikrai  reikia. Būtent – kai keičiasi teritorijoje nusistovėjęs gyvenimo ritmas: žemės naudojimas, kvartalui būdinga urbanistinė struktūra, viešųjų erdvių sistema. Dokumentai neretai būdavo rengiami paprasčiausiai dėl poreikio atlikti biurokratines procedūras, dažnai įteisinančias tai, kas visiems ir taip aišku. Daugybė vertinimų, ataskaitų buvo kartojama, atliekama ne laiku, neturint duomenų, ir todėl formaliai ir biurokratiškai. Todėl susiformavo požiūris, kad gal to planavimo nereikia iš viso – jis užima daug laiko ir neduoda konkrečios naudos. Bet jei į planavimą žiūrėsime kaip į visuomenės susitarimo dėl tam tikros gamtinės ar žmogaus kuriamos aplinkos, kaip į tolesnės raidos instrumentą, paaiškės, kad problema yra ne planavimui gaištamas laikas, bet tie atvejai, kai laikas gaištamas veltui. Sugaišto laiko nebūtų gaila, jei planavimas teiktų savivaldai galimybę konsoliduoti žemę ir išteklius, kurie būtini investicijoms pritraukti, koordinuoti ir konsoliduoti, konkretaus miesto ar miestelio gamtos ir kultūros paveldui, savitumui išsaugoti.

Iškyla amžinas klausimas – ką daryti?

Norint į tolesnę perspektyvą orientuotų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, jie turėtų būti pagrįsti gilia planuojamos vietos analize, jos raidos perspektyvų įvertinimu. Nors jau apie 2000 metus profesionalams buvo visiškai aišku, kad gyventojų skaičius mažės, nekilnojamojo turto burbulo pūtimosi metais visi planavo milžiniškas plėtros galimybes – pasakius paprasčiau, geltonai nudažė didžiules teritorijas apie didžiuosius miestus, regionų centrus ar net palei magistralinius kelius. Taip ir atsitiko, kad pagal dabartinį bendrąjį planą Vilniuje gali gyventi milijonas, Kaune ar Vilniaus rajone – pusė milijono gyventojų, nekalbant jau apie mažuosius miestus (pavyzdžiui, Trakus ar Širvintas), kurie pasirengė ir pasitvirtino realiai situacijai neadekvačius „gyvenamųjų vietovių išdėstymo specialiuosius planus“.

Norint kokybiškų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, būtina išsami ir visapusiška  planuojamos vietovės analizė. Vardijant punktais:

• vietovės demografinė raida, gyventojų diferenciacija pagal socialinį statusą, amžiaus, pajamų grupes ir panašiai;

• vietovėje veikiančios bendruomenės, jų interesų laukas;

• vietovės ekonominis potencialas, praeities verslų analizė, dabarties verslų būklė, ateities verslų perspektyvos;

• vietovės savitumas – gamtos, kultūros paveldo analizė, jo pritaikomumas dabarties funkcijoms, naudojimo efektyvumas, susiformavusio kraštovaizdžio (miestovaizdžio) vertė ir kitimo galimybės;

• vietovės istorinė raida, jos diktuojami „kodai“ ateičiai;

• vietovės viešųjų erdvių struktūra, viešųjų erdvių raiškumas, pritaikomumas, bendruomenę  integruojantis vaidmuo;

• vietovės užstatymo tipologija, užstatymo išbaigtumas, užstatymo struktūrų pokyčio galimybės ir tikslingumas.

Nuo 2014 m. sausio 1-osios įsigalioja naujas teritorijų planavimo įstatymas. Kokias galimybes jis atveria?

Įstatymas savivaldybėms suteikia naujus įrankius plėtros valdymui, tačiau kartu reikalauja papildomų pastangų, žinių ir atsakomybės.  Sprendimas didinti savivaldos galias ir atsakomybę teritorijų planavime yra labai sveikintinas. Juk kas geriau nei savivalda žino vietos gyventojų poreikius ir lūkesčius? Šio sprendimo sėkmė daugeliu atvejų priklausys nuo to, kaip savivalda susitvarkys su bendrųjų planų parengimu, organizuos naujai užstatomų kvartalų detaliųjų planų rengimą, kaip tinkamai rengs architektūrinius reikalavimus techninių projektų rengimui.

Kokie iššūkiai laukia savivaldybių tvarkantis pagal naują įstatymą?

Naujajame teritorijų planavimo įstatyme numatyta daugiau galimybių statyti neatliekant teritorijų planavimo procedūrų.  Tai, be abejonės, teigiamas pokytis, supaprastinantis plėtros galimybes jau suplanuotose teritorijose. Tačiau pačiame įstatyme sakoma, kad tai bus nesudėtinga tik rekonstruojant ar atnaujinant statinius, vienbučių ir dvibučių namų statybos atveju arba jei pakankamai detalizuoti bendrųjų planų sprendiniai. Kadangi tokių bendrųjų planų Lietuvoje dar nėra parengto nė vieno, vadinasi, naujai statomiems pagrindiniams savivaldos gyvybingumą užtikrinantiems objektams, kuriantiems darbo vietas – pramonės įmonėms, verslo centrams, daugiabučių kvartalams –  vis tiek išlieka poreikis ir būtinybė rengti detaliuosius planus ar naujo tipo – vietovės lygmens – bendruosius planus, kuriuose bus nustatomi visi detaliesiems planams būtini reglamentai. Priešingu atveju savivaldybėms teks reglamentus nustatyti pagal aplinkinio užstatymo charakteristikas, o tai vėlgi gali tapti ginčų (žinoma, ir teisinių) objektu.

Statybos reglamentų nustatymas pagal bendrųjų planų sprendinius ir aplinkinio užstatymo charakteristikas – didžiulis profesionalumo ir atsakomybės reikalaujantis iššūkis. Juk mūsų miestų ir miestelių urbanistinės struktūros skylėtos, neišbaigtos, viešosios erdvės chaotiškos, nesuformuotos, daugybė apleistų buvusių gamybinių teritorijų. O savivaldybių bendrųjų planų sprendiniai yra labai apibendrinti, juose, apsidraudžiant nuo klaidų, nustatyti reglamentai dažnai gerokai viršija konkrečios urbanistinės struktūros galimybes. Tai normalu, juk po bendrųjų planų turėjo būti rengiami detalieji planai, kurių tikslas ir buvo patikslinti, pritaikyti bendrojo plano reglamentus konkrečiam kvartalui. Todėl savivaldos pareigūnams, nesant vietovės lygmens bendrųjų planų, bus tikrai nelengva – reikės ir profesionalumo, ir adekvataus situacijos vertinimo, ir aplinkinės teritorijos analizės, ir jos plėtros galimybių ir perspektyvų įvertinimo. Didžiausia klaidų galimybė šiuo atveju atsiranda tiesiogiai sklypui taikant bendrųjų planų sprendinius. Todėl siektina, kad kuo daugiau savivaldos teritorijos turėtų vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentus.

Naujajame įstatyme įvardijama būtinybė planuoti dideles teritorijas – kvartalus. Tai vėlgi didesnis iššūkis ir atsakomybė. Reikės kompleksiškesnių, labiau pagrįstų ir į tolimesnę perspektyvą nukreiptų teritorijų planavimo dokumentų. Į planavimą neišvengiamai bus įtraukta daugiau šalių – nekilnojamojo turto savininkų, interesų grupių, neišvengiamai didės bendruomenių įtaka. Tokiam procesui valdyti būtina tiek užsakovo – pagal naują įstatymo redakciją tai vėlgi daugeliu atvejų bus tik savivalda, tiek rengėjo kompetencija ir profesionalumas. Žodžiu, planavimo turėtų būti mažiau, bet jis turės būti kur kas profesionalesnis tiek iš užsakovo – savivaldos, tiek iš rengėjo – planuotojo pusės.

Kaip vertinate lūkesčių santykį su tikrove, kurią apibrėžia naujasis įstatymas?

Pasikeitusioje situacijoje labai išryškėja savivaldos rengiamų teritorijų planavimo dokumentų kokybės ir profesionalumo poreikis.  Įstatyme užduodamas dokumentų rengimo tempas realybėje greičiausiai bus ilgesnis. Ypač jei bus siekiama kokybiškų, bendruomenės interesus atitinkančių sprendinių, o ne ieškoma būdų, kaip kuo greičiau atlikti formalias procedūras. Suprantama, kad dokumento, pagrįsto išsamia analize ir dialogu su bendruomene, sprendiniai bus rengiami ilgiau, nuosekliau ir visapusiškiau. Kiek savivaldybių taip suvokia savo uždavinius teritorijų planavime ir kiek profesionalų mokėtų ir galėtų taip dirbti?

Komentarai (0)   Į viršų   Atgal
Parašykite savo nuomonę:
Vardas: El. paštas:
CAPTCHA Image
Įveskite aukščiau matomus skaičius:
 

  Visos teisės saugomos © 2012 Savivaldybių žinios