Titulinis Istorija Archyvas Paslaugos Kontaktai English
 
  Savivaldybių žinios
Kaštonų g. 4,
LT-01107 Vilnius,
Tel.: (8-5) 262 08 47
Faks. (8-5) 262 20 83
el.p.info@savzinios.lt

 

"Savivaldybių žinios" - vienintelis Lietuvoje leidinys apie savivaldą, pasiekiantis atokiausius šalies kampelius nuo mažiausios seniūnijos iki Seimo.

Archyvas

Nr. 34 (667), 2013-12-05
Prasminga socialinės atsakomybės našta

Atgal
Versija spausdinti
Komentarai (0)

Antanas Anskaitis

Lapkričio 26 d. Seimas papildė Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą. Dabar į tą sudėtingą ir atsakingą darbą, kurį dvejus metus atkakliai dirbo bandomųjų Akmenės, Panevėžio, Radviliškio, Raseinių, Šilalės rajonų savivaldybių socialiniai darbuotojai, turės įsitraukti visos Lietuvos savivalda. Nuo kitų  metų atsiranda nauja savarankiškoji funkcija, arba, kitaip tariant, ant savivaldybių pečių užguls didelė socialinės atsakomybės našta – teikti finansinę paramą sunkiausiai  besiverčiantiems ir labiausiai pažeidžiamiems žmonėms.

O tokių sunkiai galą su galu besuduriančių –  ištisa armija: pernai buvo 222 tūkst., šiemet – 199,4 tūkst.  Nors, ekonomikai atsigaunant, minimaliai algai padidėjus, šelpiamųjų šiek tiek mažėja, kitąmet jiems remti, kaip planuojama, dar reikės 575 mln. Lt. Tik pagalvokime: daugiau negu pusės milijardo. Koks yra aštrus besibaigiančios ekonominės krizės kirtis žmonėms, parodo dar du skaičiai.  2009 m. finansinę paramą gavo tik 75 tūkst. šalies gyventojų, tada pakako 190,7 mln. Lt.

 Kai regi tiek daug skurstančiųjų, negali nesipiktinti Konstitucinio Teismo reikalavimu nuo šių metų spalio atstatyti iki krizės buvusias teisėjų ir aukštų  valdininkų tūkstančiais skaičiuojamas algas. Seniai žinoma tiesa: žmones labiausiai erzina ne skurdas,  o skurdą gimdanti socialinė nelygybė. Gaila, kad tos tiesos nepaiso nuo realybės atitrūkusios juridinės galvos, šmaikštuolių jau pramintos chapūgomis.  Būtų moralu ir teisinga, kad savivaldybės, įgijusios minėtą savarankiškąją funkciją, skaidriai ir teisingai skirdamos pinigines pašalpas, savo veikla nors kiek sumažintų socialinės nelygybės jungą.

Finansinės paramos skyrimas – ne techninis darbas, o svarbus socialinis aktas. Tuo akivaizdžiai įsitikino bandomųjų savivaldybių darbuotojai. Nepakanka pažiūrėti, ar pilietis formaliai patenka į atitinkamą remiamųjų grupę. Patirtis parodė, kad nemaža dalis norinčiųjų gauti paramą, švelniai tariant, elgiasi nesąžiningai, neparodo, stengiasi nuslėpti tikrąsias pajamas. Kaip sakė Šilalės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Danguolė Račkauskienė, apie 10 proc. pretendentų, sužinoję, kad jų prašymus tikrins paramos teikimo komisijos, jau išvis prašymų nerašė. Nepatogu apsimesti vargšu, kai komisijos nariai – savų bendruomenių atstovai, seniūnaičiai, visuomeninių organizacijų nariai, garbingo elgesio kaimynai.

 Mažuose miesteliuose, kaimų gyvenvietėse stiprūs bendruomeniniai ryšiai, kaimynai vieni kitus pažįsta, mato, ką kas veikia, kaip gyvena, todėl nesunku nustatyti, kam iš tikrųjų reikia paramos, o kas tik apsimeta jos reikalingas. Sudėtingiau bus paramos prašytojus  įvertinti miestuose. Nors miestuose žmonės gyvena arčiau vieni kitų, tačiau labiau susvetimėję, mažiau vieni apie kitus žino. Todėl didžiųjų miestų socialinės paramos skyrių darbuotojams teks dėti daugiau pastangų užmegzti ryšius su daugiabučių namų bendrijų vadovais, mikrorajonų visuomeninių organizacijų nariais. Gaila, nė vieno miesto savivaldybė eksperimente nedalyvavo, todėl dabar teks žengti neišbandytu keliu.

Neseniai buvusi griežta Rusijos muitininkų patikra atskleidė vieną kai kam netikėtą dalyką. Lietuvos degalinėse  trečdaliu, o pasienio rajonuose net 40 proc. padidėjo degalų pirkimas. Tai akivaizdžiai parodė, kokie dideli kontrabandos mastai. Juk yra neturtėlių vardu prisidengusių lengvo gyvenimo skrajūnų, kurie oficialiai nedirba, gauna valstybės paramą, per dieną kelis kartus kerta sieną, veždami degalus, cigaretes, kitas prekes. Jei paramos teikimo komisijų nariai bus principingi, galima tikėtis, kad jų veikla prisidės ir prie kontrabandos mažinimo. Tokios pozicijos ypač  linkėtina laikytis rajonų, besiribojančių su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi, komisijų nariams. O kiek yra „vargšų“, kurie, pateikę prašymus pašalpai gauti, nė nesulaukę jų svarstymo rezultatų išdumia uždarbiauti į airijas ar norvegijas?

Dalis žmonių, dėl vienų ar kitų priežasčių netekę darbo ir pajamų šaltinio, susitaikė su vargingu gyvenimu iš pašalpų ir jau atprato dirbti. Formuojasi nuomonė, kad gauti pašalpas oru, o dirbti gėda. Du Panevėžio rajono Paįstrio seniūnijos  bedarbiai, jauni, stiprūs vyrai, pasijuto pažeminti ir patekę į XXI amžiaus vergovę vien dėl to, kad už gaunamas socialines pašalpas savivaldybė pareikalavo per mėnesį 40 valandų dirbti visuomenei naudingą darbą. Tikėtina, kad kitąmet su panašiais atvejais gali susidurti ir kitos savivaldybės.

Derėtų gerai pagalvoti, kokį pasiūlyti darbą, kad nuo jo atpratęs ar išvis darbo džiaugsmo nepatyręs žmogus pajustų ne primetamą prievartą, o kilnią pareigą. Suprantama, jauniems, į panas besidairantiems  vyrams šluoti šaligatvius ar grėbstyti lapus kapinėse  išties gali būti gėdinga.

Seniūnijose derėtų rasti tokių darbų, kuriuos atlikę žmonės galėtų didžiuotis, sakykim, būti policijos pagalbininkais, visuomeniniais gidais, prižiūrėti piliakalnius, mirusių mūsų rašytojų, kultūros ir meno veikėjų sodybas, padėti seneliams, invalidams, slaugos ligoninių gyventojams. Pagaliau galima rasti ir tokių darbų, kuriuos galima dirbti neišeinant iš namų, sakykim, auginti triušius, nutrijas, braškes. Kai kurie Žemaitijos ir Klaipėdos krašto ūkininkai pradėjo verstis triušininkyste, jau prižiūri po 4–5 tūkst. ilgaausių.  Būtų išties prasminga, jei iš sutaupytų lėšų seniūnijų darbuotojai nupirktų po keletą porų triušiukų, pavasarį juos padovanotų sunkiai besiverčiančių šeimų vaikams. Ar tai netaptų paskata ugdyti darbštumą, atsakomybę?

 

 

Komentarai (0)   Į viršų   Atgal
Parašykite savo nuomonę:
Vardas: El. paštas:
CAPTCHA Image
Įveskite aukščiau matomus skaičius:
 

  Visos teisės saugomos © 2012 Savivaldybių žinios