Titulinis Istorija Archyvas Paslaugos Kontaktai English
 
  Savivaldybių žinios
Kaštonų g. 4,
LT-01107 Vilnius,
Tel.: (8-5) 262 08 47
Faks. (8-5) 262 20 83
el.p.info@savzinios.lt

 

"Savivaldybių žinios" - vienintelis Lietuvoje leidinys apie savivaldą, pasiekiantis atokiausius šalies kampelius nuo mažiausios seniūnijos iki Seimo.

Archyvas

Nr. 36 (669), 2013-12-19
Žiniasklaida draugas, žiniasklaida priešas

Atgal
Versija spausdinti
Komentarai (0)

Arūnas Brazauskas

Viešojoje erdvėje kaip turguje: nepagautas – ne vagis. Nors žurnalisto tendencingumas, objektyvumo stoka gali rėžti akis, nuo to nukentėjusieji ne visuomet linkę ieškoti teisybės. Yra įstatymai, tačiau jų taikymas – neretai brangus dalykas laiko ir kitokių išteklių atžvilgiu.Pavyzdžiui, pieno produktams nustatyti aiškūs kokybės standartai. Jų nesilaikymas – žala ne vien vartotojui, bet ir gamintojui. Kokybės sargų prigriebtas, jis gali patirti nemenkų nuostolių. Panašūs dalykai bent jau teoriškai turėtų galioti informaciniams produktams. Visuomenės informavimo, žiniasklaidos savireguliavimo tvarka nustatyta įstatymų. Bet neatrodo, kad ši tvarka tenkintų tuos, kurie turi rimtų pretenzijų žiniasklaidai.

Laisvė ir reketas kartu

Kalbos apie „vis dar pasitaikantį“ reketą iš žiniasklaidos pusės trunka nuo Nepriklausomybės atgavimo. Mano kuklia nuomone, toks reketas liudija ne kokių nors pavienių žurnalistų sąžinės stygių (nors tai svarbu), bet visų pirma apie leidėjų ir redaktorių apsisprendimą.

Reketuojanti žiniasklaida atsirado ne šiandien ir ne vakar. Manau, kad ji mūsų dabartinės demokratinės valstybės amžininkė. Prieš dvidešimt metų geros žiniasklaidos standartai buvo kaip kuoliukai kalinėjami nenužymėtame statybų plote. Laisvas lietuviškas žodis pradžioje tikrai nepasižymėjo aiškiu žurnalistikos ir reklamos atskyrimu. Parašyti išgiriamąjį straipsnį, už kurį atsilyginta reklamos pirkimu, buvo savaime suprantamas dalykas. Tačiau paslėpta ar šiek tiek paslėpta reklama – anaiptol ne pati didžiausia nuodėmė. Reketuojančios žiniasklaidos esmė – prekyba įtaka. Jei numatyta auka nesusimoka, ant jos „varoma“, jeigu susimoka – juodinimo kampanija liaujasi, jei primoka – po kurio laiko, žiūrėk, prasideda liaupsės. Galima susimokėti, kad „pavarytų“ ant konkurentų. Šis, atrodo, paprastas reketo modelis tinka visoms sritims, kur yra mokių subjektų: verslui, politikai, kultūrai, valstybės finansuojamoms socialinėms sritims. Ir tie reketuotojai labai nevienodo kalibro – nuo leidinių su daugiatūkstantiniais tiražais iki specializuotų leidinių. Žinoma, ne vien apie „popierinę“ žiniasklaidą kalba – yra dar ir eteris. Iš esmės kitoks – nereketinis – modelis buvo principingai diegiamas kai kuriose žiniasklaidos priemonėse, kurių savininkai buvo užsieniečiai, nesusiję su Lietuvos interesų grupėmis. Pagiriamojo žodžio vertas ir nacionalinis transliuotojas, kuriame, nepaisant nuolatinės kovos su vadybos trūkumais, paisoma padorios žiniasklaidos standartų.

Dievo ir Vyriausybės bausmė

2008-ųjų pabaigoje prasidėjęs ekonomikos sunkmetis praretino žiniasklaidos atvašynus. Kentėjo ir dorieji, ir reketininkai. 2013-ųjų sausio pradžioje žurnale „Veidas“ skelbtoje apžvalgoje teigiama, kad „per pastaruosius ketverius metus, skirtingų šaltinių duomenimis, užsidarė ar bankrutavo apie 50 rajoninių ir regioninių žiniasklaidos priemonių; be to, daugybė, ypač provincijos leidinių, pakeitė savininkus“. Žinomos priežastys, kurios žlugdo spaudą: nuo 5 iki 21 proc. buvo pakeltas PVM, iki 65 proc. padidintos sumos, išskaičiuojamos iš autorinių sutarčių su kūrybiniais darbuotojais, AB „Lietuvos paštas“ pakėlė spaudos prenumeratos pristatymo įkainius. Daugelis valstybės įstaigų atsisakė prenumeratos.

Nelaimė nevaikšto viena. Sunkmetis sutapo su anksčiau prasidėjusiomis permainomis pasaulio viešojoje erdvėje: spaudinius išstumia internetas. Ir Lietuva ne išimtis. 2011-ųjų lapkritį „Veidas“ pristatė tyrimą „Mapping Digital Media: Lithuania“ („Sudarant skaitmeninės žiniasklaidos žemėlapį: Lietuva“). Duomenys rodo, kad 2005–2010 m. interneto vartotojų dalis Lietuvoje išaugo nuo 34,3 iki 60,5 proc., laikraščių ir žurnalų skaitomumas sumažėjo apie 4 proc., populiariausių interneto tinklalapių auditorija padvigubėjo ir viršijo milijoną lankytojų per mėnesį, beveik dešimtadaliu sumažėjo didžiausių Lietuvos televizijų žiūrimumas, tačiau apie 5 proc. išaugo radijo klausomumas. Nėra ženklų, kad pastaraisiais metais tendencijos būtų pakitusios.

Kova parankinėmis priemonėmis

Spausdintas žodis kenčia labiausiai, todėl nenuostabu, kad nelaimės zonoje daugėja paskatų reketui.

Ar Lietuvos įstatymai efektyvūs, kai ginamas žiniasklaidos vartotojų interesas? Matyt, į šį klausimą galima atsakyti tiktai ieškant teisybės pagal įstatymą. Gal nereikėtų vengti, netgi tingėti pasinaudoti įstatymų teikiamomis galimybėmis? Kitą priemonę nurodo žinomas posakis: nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Prieš dešimtmetį su žiniasklaida susimušusiam ir į žiniasklaidą neprasimušusiam piliečiui belikdavo spausdinti atsišaukimus. Dabar interneto socialiniai tinklai teikia beveik nemokamų priemonių tiems, kurie nori pareikšti nuomonę. Socialiniais tinklais naudojasi ir institucijos. Matyt, kol bus patobulinti šalies įstatymai, patarimai kovojantiems su žiniasklaidos reketu susiveda į du: maksimaliai išnaudoti įstatymų galimybes ir išspausti viską iš naujų viešosios erdvės galimybių.

 

 

 

 

Komentarai (0)   Į viršų   Atgal
Parašykite savo nuomonę:
Vardas: El. paštas:
CAPTCHA Image
Įveskite aukščiau matomus skaičius:
 

  Visos teisės saugomos © 2012 Savivaldybių žinios